Jeigu buvom mes tais laikais
prieš kelis šimtus, tūkstančius metų
du laimingi nuogi vaikai
gal taip pat kelių tūkstančių metų

bridom upėm saulėtais rytais
atsigerti krioklio šniokštimo
mums patiko linguot su beržais
dainos mūsų miškus gaivino

į tave aš žiūrėjau širdim
tu juokeisi nuo skardžio pakilus
savo skrydį žemai baigiai
išnykai pursluose vandenyno

visiškai nežinojau kodėl
tarsi žvaigždę būčiau pametęs
aš kritau ir liepsnojo plaukai
lyg gėlių laukuose plaštakės

plaukėm dieną, dvi gal metus
pasroviui debesų šešėliuos
mums giedojo paukščių būrys
aromatai gaivino rojaus

kartais ėjom iškėlę rankas
bėgom pievom galvas pametę
siela švietė mūs akyse
besižiebiančią žvaigždę pamatėm

ir kartu mes norėjome to
ką dabar kitaip pavadino
išdalindavom meilę kalvom
nuolatos mes gyvenom gimtinėj

tenais krykštė ir mūsų vaikai
su mumis į žolę parvirtę
tai ir buvo dievų namai
iš mažų miškų giriomis virtę

kada saulę lydėdavom gult
įsilipę į ąržuolo drevę
jis šiltu grybų lietum
prausė mūsų žaidimus ir žemę

o užmigus klajojom toli
po visatą ir visą planetą
susisupę jausmų sūkury
sapnuose skleidėm dievišką šviesą

o kodėl, aš dabar nežinau
mes palikom mūs valdomą rojų
gal reikėjo, gal ne - aš grįžau
tu taip pat jau namo žingsniuoji

pasitiksiu tave vakare
mėnesienai apšviečiant lietų
kai kvepės laukuose žiedai
arba sniegas leisis iš lėto

mes padėsim sugrįžti vaikams
į laimingąją, šviesiąją šalį
kur mylėsime juos kaip tėvai
o pas kui jų vaikus kaip seneliai

pasodinsim visas svajones
ant šiltos ir minkštos mūsų žemės
sugrąžinsim pasauliui spalvas
iš visatos po mažą krislelį

Tu nei kiek nepasikeitei
per praėjusį metą
vis tiesi ir sklaidai savo maršką
merkies - žiūri pro blakstienas
iš po kapišono apsiausto

tu kalva, bet pakilusios vėtros
tavo smiltis išblaško
ir keleivis užlipęs palieka pėdas
kuriom ir gyva

tavo ugnys rusenančios pelkės
tiktai dūmas matyti ir žemė karšta
o kai viskas nurimsta - įgriūna
ir duobėta ryte

bet gyva jau kažkiek
jau truputį pradėjusi sprogti
bando pūgos užgošti
bet naktį pažino diena

..juda valtis laike, supasi mėlynos vilnys
ir girdžiu kaip nuo kranto lig klonių banguoja širdis
ten pakrantėj seklu, ten įrėmintas melduose vingis
jų aštriam žalume susipainiojus spurda mintis

mane neša srovė, ištirpstu ir stebiu pievų linges
saulė kviečia tolyn, eit kartu su raudona žara
aš matau tas gijas, kurios tylą padaro prasmingą
bet jos bando mane sustabdyt ties šita praraja

eiki savo keliais, išmatuok neįžvelgiamą gelmę
atsigerki vandens pačioje tolimiausioj žvaigždėj
užsimiršk kas esi, tegu tūkstančiai amžių praeina
tai ką išmetei juda kitokioj tėkmėj…

Ar radai mano segę

Kur tądien į kapą įdėjai,

Kai dangus piktas spjaudėsi degančiom mūsų svajonėm?

Jau nepamenu ką

Ten tada mirdama pažadėjau..

Viskas dingo į tuštumą,

Ilgesį - amžiai nuplovė..

O dabar,

Prieš pasibaigiant laikui,

Ir vėl susitinkam..

Po galais,

Kaip norėčiau pamiršt tą lyg skausmo pažįstamą veidą…

Tik nepyk ant manęs –

Mes juk žinom abu, kad netikra.

Gal todėl nepasakę „sudie“

Sulaužei protą

Įstrigai lyg pleištas sieloje

Ir kur man dabar eiti?

-

Norėčiau persisijoti per tave

Pamatuoti save tavimi

Ir dar labiau sumažėti

-

Peršokti kiaurai sieną

Palikti pelus ir rėmus

Ir judėti laisvai

Vidury marių,
Ant balto akmenio
Ant balto akmenio
Savęs neatmenu
-
Iš kur šios marios?
Kodėl neatmenu?
-
Nurimus rymau
Ant balto akmenio

Nepajutau kaip sutemo.

Tamsa išgėrė formas.

Kur eisiu dabar?

Ašaroje kyla audra.

Dangus čiaudo tylomis.

Turbūt jau eisiu.

Viskas kinta, bet nieks nepakito.

Aš taip pat vis dar noriu išsemti

Sielos šulinį, laiką ir dangų,

Šokį voro tinkluos – savo lemtį..

—

Tu taip pat vis dar grimsti į Žemę –

Vis giliau, ir giliau, ligi dugno..

Ir kažkas tavo vandenis semia,

Ir kažkas, vėl kažkur tave plukdo..

–

„Sudaužyk tai, kol dar nesudužo!!!“ -

Aš norėčiau išrėkt, bet suvirpu,

Nusišypsau ir grįžtu į tuštumą.

Jau ir taip per ilgai šiandien dirbu.

Tu mācīja mani
Šokinėti per kliūtis Lēkt pār šķēršļiem
Kol pats tapai Kamēr pats kā
Viena iš jų Viens no tiem

Žengiu
Kiaurai tave,
Sudegu
Ir atgimstu
Iš pelenų

Laimīgs ar klātbūtni ..

Sėdėjimas, Sēdes

Tylėjimas, Klusums,

Paprasti pokalbiai, Vienkāršas sarunas

Kasdienis darbas… Dienas darbs ...

Mūsų gerumas Mūsu Dievs

Ir silpnybės.. Un vājās puses ..

Baimės Bailes

Ir tikėjimas.. Un ticību ..

Ir ta akimirka, Un šobrīd

Kurioje regim Nodarbina regim

Kaip visa tai tobula… Kā tas viss ir ideāls

Ir mano širdies beribiai plotai,

Ir tamsūs šokoladiniai plaukai,

Ir melsvai žalsvos gilios akys,

Ir saldžios šiltos lūpos,

Ir švelnios liečiančios rankos,

Ir kaklas, ir liemuo, ir kojos,

Ir ir ir

Ir visa aš - tik tavo...



Ir mano sparnuotos svajonės,

Ir keisti apmąstymai apie nieką,

Ir ką tik parašyti eilėraščiai,

Ir rytoj būsimi kontroliniai darbai,

Ir visi išmokti dalykai,

Ir tai, ką dar išmoksiu,

Ir ir ir

Ir visos mano mintys ir protas - tik tau...



Ir tikėjimas ateitimi,

Ir rytojaus laukimas,

Ir svajinga viltis,

Ir mieli prisiminimai,

Ir laiškai, rašyti su meile,

Ir širdyje deganti aistra,

ir ir ir

Ir visas mano gyvenimas - tik dėl tavęs...

Dar palauk, nenuieiki taip greit,

Nors sekundę pabūk su manim.

Nepaliki manęs vienos, to nereik,

Aš ir taip žaidžiu su ugnim.



Tokio skausmo širdis neištvertų,

O protas patart nepajėgtų.

Tikiu, kad gal visai neverta

Stengtis manęs neprislėgti.



Bet tu žmogus, tu suprasti turi,

Kad kai įniršis valdo būtybę,

Jai priešai aplinkui visi

Ir ji iškrės kokią kvailybę...



Nepaliki manęs, neišeik,

Nesuteik man didžiulės kančios,

apkabinki mane stipriai

Ir nebepaleisk niekados.



Aš galiu tvirtai tau prisiekti,

Kad mylėsiu tave amžinai.

Ir tos meilės aš nebeslėpsiu,

Tegul laisva gyvuoja jinai!

Mano širdelę suspaudė didelis skausmas -

Aš pasijutau vieniša,

Nes aplinkui nėra draugų.



Aš bėgsiu greitai per žaliąją pievą tolyn,

Kol pasieksiu baltą mišką

Ir galėsiu ten pasislėpt.



Aš prisiglausiu prie balto beržo kamieno

Ir tyliai pravirksiu,

Gal ateis kas paguosti manęs.

Spalvos manyje



Balta akla meilė

Užplūsta mano raudoną karštą širdį,

O juodas klaikus skausmas

Neatsilieka nė per žingsnį.



Žalia tyli ramybė

Glamonėja mano rudus plaukus

Ir geltonas džiaugsmas

Aplanko tavęs sulaukus.



Oranžinė didelė laimė

Ir žydra skaudi abejonė -

Mane supa du melsvi jausmai

Ir pilka sunki tikrovė.

Užmigo žemė, laukai,

Nutilo paukščiai, miškai.

Belikom tik aš ir mėnuo.



Širdis prisipildo nerimo,

O vėjas pleveną pelenus

Užgesusios meilės manos.



Sielą užplūsta mintys,

Manęs neapleidžia viltys,

Kad grįši tu atgalios.



Trūksta man tavo meilės,

Liūdnas be tavęs pasaulis.

Nebegaila net gyvybės savos.



Tu sugrįžk, pabučiuok,

Apkabink ir paguosk.

Nepalik šiam pasauly vienos.

Ir kodėl taip skaudu kartais būna,

Kad gyvenimo imi nekęst.

O po to, atgal atsisukęs,

Supranti kartojęs klaidas.

Net jei sakysi, kad myli -

Visvien nepatikėsiu.

Gana apgaudinėt mane

Ir žodžio netesėti.